Lexical grammar

Čia vartojamas teminas leksinė gramatika, apimantis dvi svarbiausias sudedamąsias kalbos dalis, kurių sąveikoje yra kuriama reikšmė. Nuo seno jos buvo atskiriamos ir priešinamos. Šis straipsnis rodo to- kios dichotomijos nepagrįstumą ir keliamą pavojų skaidant kalbą į sudedamąsias dalis prarasti visumos vaizdą ir jame matomus modelius. Tradicinė dichotomija labiausiai griauna kompiuterių suteiktą galimybę analizuoti didelius tekstų kiekius ir aptikti bei ištirti leksinės raiškos dėsningumus (lexical patterns), išryškėjančius iš plika akimi neapžvelgiamos labai didelės konkrečių apraiškų įvairovės. Leksikos ir gramatikos atskyrimas suponupja reikšmės ir struktūros skirtybes. Nuo F.de Saussure'o laikų suvokiant kalbą kaip vertikaliųjų - paradigminių ir horizontaliųjų - sintagminių ryšių vienovę, struktūra buvo labiau siejama su sintagminiais, o reikšmė - su paradigminiais ryšiais. Kadangi abu kalbos ryšių tipus yra sunku suvokti iš karto, paprastai tyrinėtojų buvo orientuojamasi labiau į vieną ar į kitą, o tai lėmė minėtąjį struktūros ir reikšmės arba gramatikos ir leksikos atskyrimą, pirmenybę teikiant pirmajam. Pagal įsigalėjusią nuomonę kalbos struktūra, sintagminis jos modelis yra pirmapradis darinys konstruojant sakinį, pagal jo atveriamas vietas vėliau iš paradigminės ašies pagal reikšmę yra parenkami leksiniai vienetai, užpildantys jiems skirtas sintagmines kalbos struktūros ertmes. Taigi reikšmė beveik išimtinai paliekama paradigmatikai. Tekstynų lingvistikoje yra daroma prielaida, kad reikšmė kalboje kuriama abiejose jos dimensijose, ir paradigminėje, ir sintagminėje, todėl negalima reikšmės atskirti nuo struktūros, turinio nuo formos. Iš čia kyla poreikis keisti kalbotyros terminus taip, kad jie neklaidintų vartotojų ir atspindėtų šiandieninį kalbos esmės suvokimą, taigi kalbėti ne apie leksiką ir gramatiką, o apie leksinę gramatiką, tokią kalbos tyrimų sritį, kurioje abiem aspektams būtų skirtas vienodas dėmesys.